poniavoti

×poniavóti, -ója, -ójo žr. ponavoti: 1. LTI362 Poniavokite ant visų gyvolių, ant žemės pasikrutančių S.Dauk. | prk.: Rasi misliji, kad geriaus tu moki poniavoti ant pageidimų širdies tavo? P. 2. refl. Gali poniavótis, kol dar turi duonos, kaip pritrūksi, visos ponystės išlėks Trk. 3. intr. siautėti, įsigalėti: Sunki pavietrė Ryme poniavojo brš. 4. tr. vadinti ponia: Poniavó[ja] muni bobos, nesu taip paskutinė Krš. 5. refl. savavaliauti: Ilgai čia neponiavósys, rupke tu, jei nori, greit išlėksi pro duris! Vvr. \ poniavoti; užponiavoti